Bulvių auginimas po šiaudais

Kaip aš mėgstu paprastumą visur - gyvenime, buityje, maisto gaminime ir, be abejo, - darže. Aš tiesiog tingiu daug ir ilgai dirbti, mano entuziazmas greit įsidega, bet greit ir išsikvepia. Jei reikėtų kasmet daržą kasti, paskui vis purenti ir ravėti, turbūt spjaučiau į tą reikalą. Tačiau koks gėris, kad pasaulyje yra daugiau tokių kaip aš tinginių. Tik jie daug protingesni, nes sugalvojo, kaip turėti daržą be jokio kasimo. Man beliko tik pasimokyti ir nukopijuoti.  (Apie tai, kaip įsirengti daržą be kastuvo, yra kitas mano straipsnelis).


(Nuotrauka iš www.sodyba.org)

Iki pernai metų auginau visokias daržoves, išskyrus bulves. Et, galvojau, nusipirksiu tų bulvių maišą, labai jau tingisi rausti vagas, po to vis apkaupinėti, rinkti koloradus, ravėti. Bet va - paskaičiau, kad žmonės įsigudrina bulves auginti po šiaudais, atsieit, nereiks nei vagų, nei kaupimo, nei ravėjimo, nei laistymo. Idėja iškart suintrigavo, nes atitiko mano tinginišką filosofiją.  Taigi, pernai pavasarį ėmiausi darbo. Pasirinkau pievos plotelį, tiesiog  ant pievos išdėliojau bulveles ir užklojau šienu... Namiškiai, stebėdami mano eksperimentą, kraipė galvas ir turbūt tyliai sau kikeno - et, tegu durniuoja ta kvaišelė :-) Bet, kadangi jų pagalbos neprašiau, tai jie neturėjo ko purkštauti.
Buvo žiauriai įdomu stebėti, kada pasirodys daigai (ar išvis pasirodys?..). Pasirodė, tik žymiai vėliau, negu pas kaimynus, kurie sodino bulves įprastu būdu.
O jau kai pasirodė, tai augti ėmė labai sparčiai ir netrukus buvo tokie, kaip kaimynų.
Nežinau, ar dėl šieno, bet ant savo bulvyčių nepastebėjau nė vieno kolorado vabalo. Skaičiau, kad koloradams nepatinka ropoti per šiurkščius šiaudus. Kol daigai mažiukai ir slepiasi šiene, koloradas ten nelenda, o kai daigai iškiša savo žalumą į saulę, jie jau būna tvirtoki ir koloradui nebeskanūs.
Nežinau, ar tai tiesa, bet mano bulvių jie nepuolė, o kaimynus siaubė negailestingai.
Nekantriai visi laukėm rudens, ar rasim kokią bulvę, ar užaugo kas nors ten, po šiaudais?
Ir ką jūs manot? Užaugo! Visų nuostabai ir mano džiaugsmui!


Tiesa, derlius nebuvo toks, kokio tikėjausi, ir bulvių dydis nenustebino. Ir dar labai daug bulvyčių buvo pažaliavusių... Viskas aišku - šieno sluoksnis buvo per plonas. Dabar suprantu, kad išlindus daigams reikėjo dar pastorinti šieno sluoksnį. Juk per laiką šienas suslūgo, ir lietus dar jį paplonino.
Be to, dabar jau žinau, kad reikėjo bulvėms duoti bent šiek tiek natūralių trąšų - komposto, biohumuso ar perpuvusio mėšlo. O aš nedaviau nieko...
Tačiau vis dėlto bulvės užaugo, ir labai skanios, nes savos :-). Nė karto neravėtos ir nė karto nelaistytos. Be to, aš gavau papildomą gėrį - nuėmus derlių, liko minkšta, puri dirva, kurioje sėk ir augink ką tik nori. O buvo kieta velėna.

Taigi, iš klaidų mokomės. Šiemet būsiu gudresnė. Pasiduoti aš negaliu, turiu visus nustebinti derlium ir įsitikinti pati, kad taip bulves auginti yra gerai.Kad lengva - tai aišku, kaip dukart du. Bet ar tai geriau, negu tradicinis būdas? Tikiuosi, šiemet gausiu atsakymą.
Šiemet darysiu taip, kaip parodyta video filmuke:
http://www.youtube.com/watch?v=q1OShZZUt0k

1.Plotą, kuriame auginsim bulves, pabarstome trąšom - kompostu, biohumusu ar perpuvusiu mėšlu.
2.Išklojame laikraščiais. Po jais supus velėna, ji kartu su laikraščiais bus maistas sliekams - žemės purentojams ir tręšėjams.
3.Sulaistome laikraščius vandeniu (greičiau suirs).
4.Išdėliojame bulves.
5.Storai klojam šiaudais arba labai senu šienu (naujas šienas turės daug žolių sėklų, užsiteršite dirvą).
6.Vėl apibarstom trąšom - mėšlu, kompostu ar biohumusu, labai gerai tinka žuvų miltai.
7.Palaistom.

Kai daigai pasirodys, dar užbersiu pjuvenų šviesai sulaikyti, kad bulvės nepažaliuotų.

Viskas. Darbai su bulvėm iki rudens baigti. Žinoma, retkarčiais reikia nueiti pažiūrėti dėl kolorado ar dėl šieno sluoksnio storumo. Sėkmės!